Paprastoji pušis (lot. Pinus sylvestris)

Paprastoji pušis (lot. Pinus sylvestris, angl. Common Scots pine, vok. Waldkiefer, rus. Сосна обыкновенная, šved. Tall/Fura, suom. Mänty, latv. Parastā priede – pušinių (Pinaceae) šeimos, pušų (Pinus) genties spygliuotis visžalis medis.

Paplitimas
Paprastoji pušis po paprastojo kadagio yra labiausiai paplitęs spygliuotis pasaulyje. Ji savaime išplitusi beveik visoje Europoje, Mažosios Azijos šiaurinėje dalyje, Kaukaze, Sibire, Mongolijoje, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose beveik iki Ochotsko jūros.

Paplitimas Lietuvoje
Tai vienintelė pušų genties rūšis ir labiausiai savaime paplitusi medžių rūšis Lietuvoje. Mūsų šalyje pušynai užima daugiau kaip 38,1 % Lietuvos miškų ploto. Didžiausi jų plotai yra rytų, pietryčių ir pietų Lietuvoje, taip pat vakarų Lietuvoje apie pajūrį. Po ledynmečio augusių medžių rūšys žinomos tik apytikriai pagal durpynuose nusėdusių žiedadulkių analizę, tad iš to sprendžiant, ir prieš 5 tūkstančius metų Lietuvos miškuose labiausiai buvo paplitę pušys, kurios anuo metu sudarydavo 20–30 proc. visų medynų ploto.

Augimo biotopas
Auga miškuose, pelkėse. Mėgsta šviesias vietas, pakenčia įvairias klimatines sąlygas. Auga įvairiuose dirvožemiuose, tačiau labiausiai mėgsta jaurinius smėlio dirvožemius ir kalvotą reljefą. Bet retai pasitaiko žemumose, kuriose vyrauja derlingi dirvožemiai.

Matmenys
Medis auga greitai ir užauga apie 25–40 m, kartais iki 45–50 m aukščio ir iki 0,5–1,2 m, kartais iki 1,7 m skersmens kamienu. Aukščiausios paprastosios pušys dažniausiai užauga pietinėje Baltijos jūros pusėje.

Aukščiausios Lietuvos paprastosios pušys
1. „Kiauneliškio dviviršūnė pušis“ yra aukščiausia pušis Lietuvoje ir trečias pagal aukštį Lietuvos medis – 44 metrų aukščio[1], 66 cm skersmens arba 2,08 m apimties, 10 ktm tūrio šiek tiek pasvirusi ir maždaug 30 metrų aukštyje išsišakojusi į dvi viršūnes pušis, auganti Kiauneliškio gamtiniame rezervate. Manoma, kad medžiui apie 200 metų. 2006 metų kovo mėn. 22 d. iš Kauno atvykęs miško genetinių išteklių specialistas į pušį įkopė ir išmatavo, bet tik 2014 metais buvo pripažinta aukščiausia Lietuvos pušimi.

2. „Punios šilo pušis“ yra antra pagal aukštį Lietuvos pušis. Ji auga Alytaus rajono savivaldybėje, Nemuno kilpų regioniniame parke, Punios šile. Jos aukštis 42,5 metrai, kamieno skersmuo 65 cm. Manoma kad jai apie 175 metai. Oficialiai aukščiausia buvo laikoma iki 2014 metų, nors nuo 2006 metų jau buvo žinoma kita aukštesnė – Kiauneliškio dviviršūnė pušis.

Amžius
Paprastoji pušis gyvena 300–400, dažnai sulaukia iki 500–600 metų. Suomijoje auga paprastoji pušis, kuriai kaip teigiama yra 780 metų[2]. Kitai senai paprastajai pušiai mažiausiai 711 metų, kuri išgyveno per 1413, 1507, 1596 ir 1771 metų gaisrus – ji auga Švedijos Muddus nacionaliniame parke.

Seniausia derėjusi vaisius pušis buvo sulaukusi 654 metų amžiaus, bet buvo nupjauta dar 1913 m. Dalarno lėno Svärdsjö apylinkėse, Švedijoje. Beje, kaip teigiama, apie tai nėra dokumentiškai patvirtinančių šaltinių.

Medžio ilgas vegetavimas priklauso nuo dirvožemio, aplinkos gamtinių ir kitų sąlygų. Lietuvoje paprastosios pušys legaliai ir nelegaliai pjaunamos sulaukę apie 50–70 metų amžiaus, tad senų, stambių pušų rasti natūralioje gamtoje praktiškai jau neliko.

Požymiai
Jaunos pušies laja kūgiška, vėliau ritiniška, senos gali būti skėtiška arba netaisyklinga. Kamienas dažniausiai tiesus, tačiau pavieniui augančių pušų dažnai kreivas bei sakingas. Subrendusių medžių kamieno apatinėje dalyje žievė stora, išilgai giliai suaižėjusi, pilkai ruda, liemens viršutinės dalies ir šakų plona, raudonai gelsva, sluoksniuota. Ūgliai žalsvi, vėliau pilkai rudi. Pumpurai kūgiški ir ritiniški, 6–12, kartais 20 mm ilgio, nusmailėję ir padengti rausvai rudais žvynais, paprastai sakingi. Spygliai išsidėstę po 2, 4–8 cm ilgio, 1,5 mm pločio, aštriai smailėjantys, kiek įviji, melsvai ar pilkai žali, smulkiais dantytais kraštais. Ant šakelių spygliai išsilaiko 2–3 metus. Žydi gegužę–birželį. Vyriški kankorėžiai susibūrę grupėmis prie jaunų ilgaūglių pagrindo. Moteriški kankorėžiai pilkai rudi, kūgiški, 2,5–7 cm ilgio, 2,8–3,5 cm pločio, išsidėstę pavieniui arba po 2–3 grupėje. Kankorėžiuose sėklos sunoksta po 17–18 mėnesių, tai yra subręsta kitų metų rugsėjo–spalio, o išbyra kovo–gegužės mėnesiais. Auga įvairiuose, bet labiausiai paplitusi jauriniuose smėlio dirvožemiuose (iš derlingesnių ją išstumia kitos rūšys).

Vaistinės žaliavos rinkimas
Vasario–kovo mėnesiais geriausias laikas rinkti pušų pumpurus. Pumpurai renkami nuo jaunų medžių šoninių šakų, neliečiant viršūninių stiebo ir šakų pumpurų. Pumpurų grupelės (po 5–109 pumpurus) atskiriamos su neilgesnėmis kaip 3 mm šakelių liekanomis. Surinkti pumpurai džiovinami paskleidus plonu sluoksniu palėpėje ar kitoje perpučiamoje patalpoje. Apšildomose džiovyklose nedžiovinami. Iš 2 kg šviežių pumpurų gaunama 1 kg sausos žaliavos. Gerai išdžiovintų pumpurų paviršius rudas, lūžyje – žalsvas, kvapas primenantis sakus, skonis – karstelėjęs.

Gydomosios savybės
Sakų kvapas gerina kvėpavimą, kraujo, medžiagų apykaitą. Pušų ošimas ramina centrinę nervų sistemą, kelia nuotaiką. Pušyno ore gausu eterinių junginių, naudingų žmonėms, sergantiems plaučių ligomis. Tačiau pušų žiedadulkės erzina kvėpavimo takus ir jautriems žmonėms gali sukelti alergiją.

Gydymui naudojami pušies spygliai, kankorėžiai, jauni ūgliai, sakai ir jos produktai – terpentinas, derva, kanifolija. Spygliuose yra daug vitaminų, todėl jų nuoviru gydo podagrą, skatina prakaitavimą, inhaliacijos padeda atsikosėti. Ypač naudingi pavasarį surinkti spygliai. Jie malšina skausmą, dezinfekuoja, padeda iš inkstų pasišalinti akmenims.

Gydymas pušų „medumi“. Tai puikus vaistas gydantis bronchinę astmą, dusulį, skrandžio ir žarnyno ligas bei stiprinantis organizmą po sunkių ligų. Pušų medaus patariama gerti dirbantiems sunkų fizinį bei protinį darbą.

Žalius pušų kankorėžius reikia rinkti gegužės mėnesį, kol jie dar nesubrendo. 70–80 žalių kankorėžių suberti į emaliuotą puodą, užpilti 1 litru vandens ir virti valandą laiko. Tada šiltą nuovirą nukošti ir į jį suberti 1 kg cukraus, pavirti kol cukrus ištirps, tada įpilti truputį citrinos rūgšties, kad sirupas nesusicukruotų. Laikyti vėsioje vietoje, sandariame inde.

Pušų medaus vartoti po 1 valgomąjį šaukštą, užgeriant vandeniu 3 kartus per dieną, pusę valandos prieš valgį.

Pušies gydomųjų preparatų negalima vartoti žmonėms su aukštu kraujo spaudimu, sergant inkstų, kepenų ligomis bei turintiems jai alergiją.

Panaudojimas
Sodinamos parkuose, pakelėse, prie sodybų, pajūriuose, poilsiavietėse. Taip pat tai labai svarbus ir plačiai naudojamas miškų ūkyje medienos šaltinis. Auginant pramoniniu būdu kertamos 50–120 metų amžiaus (šaltuose rajonuose senesnės). Naudojama statybos pramonėje, iš paprastųjų pušų gaminamas popierius, baldai, išgaunami sakai, iš kurių distiliuojamas terpentinas, kuris plačiai naudojamas kaip tirpiklis, lakų gamyboje bei medicinoje. Seniau buvo naudojamos deguto gamybai, dabar ši pramonės šaka beveik išnykusi. Pušų spygliais žiemą minta kurtiniai, ūgliais – briedžiai, sėklomis – geniai, voverės.

Ekologija
Paprastosios pušys į orą išskiria baktericidinių savybių turinčių fitoncidų, tad oras pušynuose daug švaresnis nei kituose miškuose.

Mitologija
Paprastoji pušis dažnai minima lietuvių ir kitų aisčių genčių mitologijoje.

Spygliuočių augalų medus

Spygliuočių augalų medus – tamsus su pušų sakų kvapu, tirštas, tąsus, susikristalizuoja stambiais kristalais. Jame yra daug vitamino C.