Akacija, vikmedis
Akacija, vikmedis (Robinia L.) -ankštinių (Leguminosae) šeimos medis arba krūmas. Lapai sudėtiniai, neporiškai plunksniški, vidutinio dydžio. Prielapiai virtę dygliais. Žiedai drugiški, balti, rožiniai, rečiau purpuriniai, kekės pavidalo žiedynuose sukrauti. Vaisius — daugiasėklė, pailga, plokščia ankštis.
Gentyje yra apie 20 rūšių, savaime augančių Šiaurės Amerikoje. Tai gražūs, šviesomėgiai, greit augantys augalai. Baltažiedis vikmedis, arba baltoji akacija (R. pseudacacia L.). Tėvynė — Šiaurės Amerika. Europon įvežtas 1601 m. Jis plačiai paplito dekoratyviniuose želdiniuose.
Akacija – tai medis 16—25 m aukščio, ažūrine, netaisyklinga, aukštai ant liemens pakilusia laja. Suaugusių medžių žievė rusvai pilka, giliai suaižėjusi. Šakutės dygliuotos. Lapai pražanginiai, neporiškai plunksniški, iš 7—19 tamsiai žalių, ovališkų mažų lapelių sudėti. Lapus skleidžia gegužės mėnesį,’ rudenį lapai krinta po pirmųjų šalnų. Žiedai balti, kvapūs, medingi, sukrauti nusvirusiose 10—15 cm ilgio kekėse. Žydi birželio mėnesį. Vaisius — daugiasėklė, plokščia, 5—10 cm ilgio, tamsiai ruda ankštis. Nusvirusios ankštys ant medžių kabo iki pavasario. Sėklos nunoksta spalio—lapkričio mėnesį, jos nepraranda daigumo iki 5 m.
Baltažiedis vikmedis ilgaamžis, atskiri medžiai gyvena iki 300 m. Šviesomėgis, greitai augantis, turi ilgas, gilias, plačiai išvystytas šaknis, dėl to vėjovartai atsparus. Išaugina daug šaknų atžalų. Dirvožemiui nereiklus, gali augti ir sausuose, nederlinguose smėlynuose, ant šaknų turi gumbelines bakterijas. Geriausiai, tarpsta derlinguose su kalkių priemaiša priemoliuose. Nepakenčia durpžemio ir sunkių molynų su aukštu podirviniu vandeniu. Užterštą miesto ir pramonės rajonų orą pakenčia gan gerai, o nukentėję nuo dūmų bei dujų lapai atželia. Šalčiams ne visai atsparus. Šakos trapios, lengvai išlaužomos stipraus vėjo ir gausaus sniego. Mūsų respublikoje gan dažnai auginamas. Parkuose galima rasti senų medžių, turinčių apie 100 ir daugiau metų. Šaltomis žiemomis daug suaugusių medžių apšalo arba visai iššalo. Baltažiedžio vikmedžio yra daug dekoratyvinių formų, kurios jautresnės šalčiams už pagrindinę rūšį.
Lietuvos klimato sąlygomis vertos auginti šios formos: f. Bessoniana Kirchn.— medis tankia, pailgai rutuliška laja; f. umbraculifera DC.— medelis tankia rutuliškai skėtiška laja, šakutės be dyglių; f. pendula Loud.— svyruokime laja; f. aurea Kirchn.— auksiškai geltonais lapais; f. puipmea Schneid.— jauni lapai purpuriškai rausvi; f. pyramidalis Pepin — siaurai piramidine laja.
Baltasis vikmedis – akacija dauginamas sėklomis ir šaknų atžalomis. Sėklos sėjamos pavasarį. Jei prieš sėją sėklos perpilamos verdančiu vandeniu, jos vienodžiau sudygsta. Sodinės formos skiepijamos į pagrindinę rūšį. Sodintina parkuose, ligoninių ir sanatorijų aplinkoje, pramonės rajonų teritorijoje, tarpkvartaliniuose ir kiemų želdiniuose. Sodintina saulėtose nuo vėjo apsaugotose vietose, pavieniui, vienarūšėse ir mišriose grupėse.
Akacijų medus
Akacijų nektarą bitės renka pavasarį, žydint baltai ir geltonai akacijai. Priklausomai nuo šalies, akacijos žydi nuo antros pusės kovo iki birželio galo. Akacijų medus yra bene šviesiausias, beveik baltas, beveik permatomas su gelsvu ir žalsvu atspalviu. Išskirtinė šio medaus savybė – aukštas fruktozės kiekis, kas lemia tai, kad jis kristalizuojasi labai ilgai, kartai tai trunka iki dviejų metų. Bėgant laikui kristalizuojasi smulkiai ir dar labiau pašviesėja. Tai vienas saldžiausių medų, turintis lengvą, švelnų aromatą. Šį medų vertėtų rinktis alergiškiems žmonėms, nes jame yra vienas mažiausių žiedadulkių kiekis. Akacijos, kaip ir liepos - plačiai naudojamos liaudies medicinoje, todėl ir šis medus turi daugybę naudingų savybių, kurioms aprašyti reikėtų atskiro straipsnio.
Akacijų medaus kortelė:
Spalva: Permatoma. Jei medonešis vyko iš baltažiedės akacijos, tai išsuktas medus neturės jokio atspalvio, jei iš geltonžiedžių akacijų – medus turės lengvą žalsvą atspalvį. Susikristalizavus tampa blyškiai balšva.
Skonis: stiprus, malonus, labai saldus, su lengvu vaisiniu poskoniu.
Aromatas: charakteringas, stiprus, gelių.
Kristalizacijos trukmė: labai ilga, ilgesnė nei metai. Jei medus monoflorinis, tai jis gali nesusikirstalizuoti net kelis metus.
Klampumas: skystas, vandeningas. Susikristalizavus įgauna riebalus primenančią smulkiagrūdę struktūrą.
Kaloringumas: 335 kcal / 100 gramų.
Rinkimo teritorija: Europoje, Azijoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje ir Šiaurės Amerikoje.
Surinkimo laikotarpis: trumpas, nuo septynių iki dešimties dienų, gegužės pabaigoje - birželio pradžioje, priklausomai nuo tų metų klimato.
