Bičių medus

Medus – saldus, tąsus skystis, bičių gaminamas iš žieduose esančio nektaro. Tai natūralus saldiklis. Medaus pagrindą sudaro ir saldų skonį suteikia jame esanti gliukozė ir fruktozė.

Nektaras į bičių medaus skilvelį patenka susimaišęs su seilėmis, ir čia nektare esanti sacharozė yra veikiama fermentų ir skyla į gliukozę ir fruktozę. Perdirbtą nektarą bitės supila į korius, kur jis pilnai subręsta ir tampa medumi.

Medaus sudėtis

Meduje yra apie 19 % vandens, daug angliavandenių, iš kurių daugiausiai – fruktozės ir gliukozės (po 33-40 %). Taip pat meduje yra 1,5-5 % sacharozės, 5-10 % maltozės, kitų cukrų, mineralinių medžiagų (geležies, kalio, kalcio, magnio, natrio) bei kitų medžiagų (tiamino, riboflavino, vitamino C, niacino, pantoteno rūgšties).

Taip pat meduje yra nedideli kiekiai fermentų, fitoncidų, hormonų, aromatinių bei baktericidinių medžiagų. Medus turi antioksidacinių savybių. Jo antibakterines savybes daugiausia lemia fermentas gliukozės oksidazė, kuriam dalyvaujant, gliukozė skyla į gliukono laktoną ir vandenilio peroksidą.

Medaus savybės: tirštumas

Šviežias medus yra tirštas, tąsus, skaidrus, tačiau laikui bėgant sustandėja – cukruojasi gliukozė ir sacharozė, o fruktozė lieka skysta. Kuo daugiau meduje fruktozės, tuo ilgiau jis liks tąsus. Dideli švelnūs kristaliukai greičiau susidaro tada, kai meduje yra daug gliukozės. Iš korių išsuktas medus kristalizuotis pradeda po kelių dienų ar net mėnesių. Šis procesas priklauso nuo medaus rūšies, jo laikymo sąlygų, taip pat nuo oro, kai nektaras buvo renkamas. Greičiausiai stingti pradeda iš kryžmažiedžių augalų surinktas medus – net per kelias dienas. Lipčius ilgai nesicukruoja. Akacijų medus beveik nesikristalizuoja. Jis net iki dvejų metų išlieka skystas.

Kristaliukų dydis apie medaus kokybę nieko nesako – visiškai vienodas medus gali susikristalizuoti skirtingai. Dėl cukravimosi medaus maistinė vertė nesumenkėja. Kristalizacija pagreitėja, kai medus laikomas vėsioje (14-20 °C) patalpoje, šiltesnėje patalpoje jis ilgiau išlieka skystas, o šiltoje (per 30 °C) – gali išlikti skystas net iki naujo medaus.

Medaus savybės: spalva

Medaus cheminė sudėtis bei biologinės ypatybės nevienodos. Tai priklauso nuo augalų, iš kurių rinktas nektaras, ir nuo metų laiko, kada jis rinktas. Meduje randama apie 300 įvairių medžiagų. Daugiausia jame yra angliavandenių, o vitaminų – itin mažai.

Tamsus medus yra maistingesnis, turtingesnis mineralinių medžiagų, nors malonesnio skonio – šviesus medus. Tamsiame meduje, skirtingai negu šviesiame, geležies yra keturis kartus, vario – du, o mangano – net keturiolika kartų daugiau. Grikių medus turi 25 kartus daugiau mineralinių medžiagų negu liucernų medus. Tačiau aštroko būna ir šviesaus medaus, pavyzdžiui, liepų.

Medaus laikymas ir vartojimas

Geriausiai medus išsilaiko stikliniuose, moliniuose induose. Gerai medų laikyti nedidelėse liepos, buko, alksnio, kedro, gluosnio statinaitėse. Tačiau jokiu būdu medaus nepatariama pilti į varinius indus – veikiant meduje esančioms rūgštims, susidaro cheminiai junginiai, nuo kurių galima sunkiai apsinuodyti. Taip pat medaus negalima laikyti ir geležiniuose induose – jis įgaus nemalonų skonį ir kvapą. Stiklainis su medumi paprastai uždaromas plastikiniu dangteliu, tačiau jokiu būdu medaus negalima dėti į plastikinę tarą. Bitininkai medaus nepataria pilti į didelius stiklainius, nes vėliau, kai jo mažai lieka, būna sunku išgrandyti, dažnai stiklainiai sudūžta.

Jeigu medus supilamas į stiklainį, kuriame bus bent kiek vandens, jis ims rūgti. Neuždengto indo su medumi nereikia statyti greta druskos ar kitų padedančių išsaugoti oro drėgmę medžiagų, nes jos skatina medaus rūgimą.

Medus labai greitai ir lengvai sugeria aplinkinius kvapus, todėl jo nereikia laikyti šalia produktų, skleidžiančių intensyvų aromatą.

Stiklainius su medumi reikia laikyti tamsioje vietoje, nes šviesa blogina medaus kokybę. Kai medus laikomas neuždarytas, išgaruoja jo aromatinės medžiagos. Šaldytuve medų galima laikyti, tačiau tik ne vėsiausiose vietose.

Medus nuo pirmųjų jo atradimo dienų labai svarbus beveik visų senovės tautų, o ypač egiptiečių, graikų, romėnų konditerijoje ir kulinarijoje.

Medaus korys

Senovės romėnai daugelį produktų, kad šie nebūtų prėski, mirkydavo meduje, vyne ar pagardindavo prieskoniais. Daugelyje senovinių receptų randama užuominų apie medaus naudojimą gaminant tuo metu itin rafinuotus saldžiuosius patiekalus ir delikatesus. Indijoje nuo seno medus buvo vartojamas vaisiams konservuoti.

Rašytiniai šaltiniai teigia, kad meduje ar juo pasaldintame vandenyje buvo mirkoma stipriai sūdyta mėsa, kad taptų ne tokia sūri ir ją būtų galima valgyti. Taip atsirado žymusis „honey glazed ham“ – medumi glaistytas rūkytas kumpis. Medumi buvo skiedžiamas perrūgęs vynas. Tačiau medus visų pirma naudojamas kaip saldiklis, kai norima pakeisti cukrų. Patariama medaus vietoj cukraus dėti daugiau – santykiu 1,5:1 ar 2:1. Medus už cukrų sunkesnis – 1 litras medaus sveria 1,5 kg, o cukraus – tik 1 kg.

Medus greitai tamsėja ir paruduoja kaitinamas krosnyje ar orkaitėje, todėl kai juo tepamas pyragas, bandelės ar sausainiai, ugnį reikia sumažinti. Medus padeda ilgiau išlaikyti kepinio šviežumą, nes palaiko drėgmę. Medus dėl savo emulsinių ypatybių padeda išlaikyti aštrių padažų, skirtų šaltiems užkandžiams, patvarumą.

Medus yra vienas iš patiekalo atspalvių, kuris neturi pakaitalo, visur, kai norima pasaldinti, cukrų galima keisti medumi, kai norisi sukurti sudėtingesnį negu cukraus saldumo skonį – taip pat dėti medaus, mat medaus saldumas yra turtingesnis. Šias ypatybes jam suteikia bičių suneštas skirtingas nektaras. Medaus saldumas yra švelnesnis negu cukraus. Be to, jis nėra ryškus. Medus patiekalui suteikia specifinį aromatą. Jeigu medaus dedama į padažą, jis darosi tirštesnis. Kuo ilgiau padažas, į kurį įdėta medaus, bus kaitinamas, tuo labiau tirštės, medus gali virsti net karamele. Medus patiekalui suteikia blizgesį, savotiška spalvą, patamsina, gali net nudažyti.

Medumi galima pagardinti barščius, mėsos sriubas. Prie kiaulienos, vištienos medus tinka, su jautiena medus nelabai dera, bet jautienos troškiniuose jis puikiai tinka. Medus naudojamas ir kaip padažų papuošalas. Labai retai, bet medus vartojamas ir prie kavos, tam geriau tinka skystas medus.

Medus daug saldesnis už cukrų, todėl norint tiek pat pasaldinti patiekalą, jo pakanka mažiau (mažiau gaunama ir kalorijų). Medų organizmas geriausiai įsisavina su kitu maistu: košėmis, vaisiais, arbata.

Medus rekomenduojamas ir esant organizmo išsekimui.